Obelų sodinimas ir auginimas

Autorė: Jelena Voicechovska

Obelis yra populiariausias vaismedis Lietuvos ir ne tik Lietuvos soduose 🙂 Obuolys yra mėgstamas visų: ir didelių ir mažų, tad būtų labai smagu gardžiuotis savo išaugintais, natūraliais obuoliukais, juolab, kad nereikia net ir sakyti, kad savo obuolių skonis būna visai kitoks nei pirktinių. Tad kaip pasisodinti ir išauginti obuolių?
Pirmiausia reiktų apsispręsti, kiek vietos turite ir kokios formos medžio norite. Jeigu turite mažai vietos, galite auginti kolonines arba nykštukines obelaites. Pastarosios tinka auginti netgi dideliuose vazonuose balkone arba terasoje, jeigu visai neturite vietos. O jau jeigu turite tinkamą sklypą, tuomet dažniausiai šeima sodina kelias obelis, derančias nuo pat vasaros iki spalio. Taigi, pagal ankstyvumą obelys yra skirstomos į: vasarines, rudenines ir žiemines.
Vasarinės obelaitės dera nuo liepos iki rugsėjo pradžios, rudeninės nuo rugpjūčio vidurio iki spalio, žieminės – nuo rugsėjo pabaigos iki lapkričio. Vasarinės veislės dažniausiai būna saldžios arba saldžiarūgštės, obuoliukai mažesni, vartojami skinti arba perdirbami, dažniausiai vasarinės obelaitės yra sandėliuojamos mažiau nei mėnuo, nes ilgiau tiesiog neišsilaiko, tad šeimai dažniausiai pilnai užtenka vienos ar dviejų sodinukų vasarinių obelaičių. Tuomet rudeniniai obuoliai jau gali būti sandėliuojami ilgiau – du ir daugiau mėnesių, tačiau irgi neišsilaiko per visą žiemą, tad daugiausiai galėtų būti sodinama žieminių obelaičių, kurias surinkus galima jomis mėgautis iki pat kitos vasaros. Tad šeimos norėdamos užveisti minimalų sodą, renkasi 1 vasarinę obelaitę, 1-2rudenines ir 2-3 žiemines, turėdami daugiau vietos galima proporcingai didinti tą sodinukų kiekį.
O jau veislių pasirinkimas yra milžiniškas, ir čia jau reiktų pasinagrinėti įdėmiau. Tad keli patarimai, renkantis obelų veisles sodinimui:
– perkant obuolius įsidėmėti perkamų obuolių veisles ir jas pasižymėti, kurios labiausiai patiko
– paklausti savęs ir namiškių, kas labiau patinka, ar saldesni ar rūgštesni obuoliai
– stengtis sodinti skirtingų veislių sodinukus, tokiu būdu plečiant maisto įvairovę (pvz. rinktis dvi žieminių obelų veisles, iš kurių viena veislė būtų žaliais/geltonais obuoliais, o kita skaisčiai raudona arba bordinė ir t.t.)
– pagalvoti apie galima būsimą derlių ir ką su juos darytumėt, ar suvalgytumėt patys, ar padalintumėt kitiems šeimų ūkiams, perdirbtumėt, darytumėt sultis ar sandėliuotumėt? Tad priklausomai nuo to, kokiu tikslu jums reikia obelų sodo, atitinkamai tiems tikslams ir rinktis veisles
– apsibrėžti, kiek prižiūrėtumėt sodą, ar reikia atsparesnių veislių, bet ne tokių skanių, ar vis tik norėtumėt labai skanios veislės, bet lepios?
Taigi, išsirinkus patinkančias veisles, reiktų pasiruošti duobes, geriau iš anksto, leidžiant joms „pakvėpuoti”, prisigerti oro, lietaus vandens ir t.t. Dažniausia sėklavaisius patariama sodinti vėlai rudenį arba anksti pavasarį, plikomis šaknimis. Gegužę per vasarą ir rugsėjį bei dalį spalio patariama sodinti sodinukus užaugintus vazonuose. Nederlingose dirvose patariama tik iš anksto ruošti duobes, priberti derlingos žemės, tuo tarpu derlingose dirvose užtenka iškasti didesnę duobę nei augalų šaknys ir užpilti žemėmis. Taip pat labai svarbu paremti sodinukus kuolais, nuo vėjo, ir dėl gražaus medžio formos formavimosi.
Laistymas. Labai svarbu yra laistymas tiek pasodinus, tiek pirmus kelis metus, kol sodinukas gerai įsitvirtins žemėje. Patariama ypač atkreipti dėmesį į laistymą sausose vietovėse, vasaros mėnesiais per sausrą. Laistyti geriausia ne šaltu vandeniu, o lauko temperatūros vandeniu vėlai vakare, kai nėra saulės arba anksti ryte, kai saulė dar nepakilus.
Tręšimas. Šiuo metu yra be galo daug trąšų, skirtų tiek mažiems sodinukams, tiek jau paaugusiems medžiams, tad reiktų rinktis trąšas ir tręšti atitinkamai pagal gamintojo nurodytas rekomendacijas ir kiekius.
Genėjimas. Labai svarbu ir genėjimas, yra labai daug teorijų, kaip būtų galima genėti obelaites, tačiau vis tik pagrindinės gairės būtų tokios, kad reiktų stengtis laikyti vieną viršūnę, iškirsti sausas ir pažeistas šakas, palaikyti medžio formą tokią, kad visoms šakoms užtektų saulės šviesos, lietaus ir būtų pralaidumas.
Taip pat būtų labai naudinga šalia obelaičių turėti pasodinus augalų pritraukiančių bites ir kitus vabzdžius maksimaliam apdulkinimui bei kenkėjų profilaktikai. Pavyzdžiui, pupinių šeimos augalų. Taip pat gerai yra šalia auginti azotofiksatorių, tokių kaip šaltalankiai arba žilakrūmiai.

Trešnės ir vyšnios: kada ir kaip geriausia sodinti?

Autorė: Jelena Voicechovska

Trešnės ir vyšnios yra bene populiariausiai auginami Lietuvoje kaulavaisiai. Tiek trešnės, tiek vyšnios yra daugumoje kryžmadulkiai augalai. Jiems reikia poringo medžio žiedadulkių, kad būtų kuo didesnis apsikeitimas žiedadulkėmis ir gausus derlius. Trešnių ir vyšnių sirpimo laikas priklauso nuo veislės. Dažniausiai skirstomos veislės yra į ankstyvas, vidutinio ankstyvumo ir vėlyvas. Ankstyvosios trešnės prinoksta birželio vidury-pabaigoje, vidutinio ankstyvumo sunokina uogas liepos mėnesį, o jau vėlyvosios rugpjūtį ir rugsėjį (taip taip, yra ir tokių trešnių, kurios nudžiugins jus ir rugsėjo mėnesį! 🙂
Trešnės yra sodinamos ankstyvą pavasarį, kada dar medžiai tik bepradedą vegetaciją, t.y. medžių pumpurai jūsų vietovėje, kur ketinate sodinti trešnių ar vyšnių vaismedį yra vos vos pribrinkę. Paprastos lajos trešnėms priklausomai nuo poskiepio reiktų skirti ne mažiau 3 metrų atstumą nuo kitų medžių ir krūmų ir nuosekliai genėti idant trešnė neužaugtų labai milžiniška ir būtų palaikoma taisyklinga forma, saulės ir lietaus vandens gavimas, pakankamas vėdinimas ir taip pultų ligos ir kenkėjai.
Taip pat labai svarbu pasirūpinti ir dirva, kadangi visų vaismedžių ir vaiskrūmių saldumas, sunokimas, uogų dydis ir skoninės savybės labai priklauso nuo aplinkos, kokioje auga turimas vaismedis ar vaiskrūmis. Trešnėms ir vyšnioms dirva turi būti derlinga, o gruntinis vanduo pakankamai giliai (2-2,5m gylyje), t.y. vieta turėtų būti neužmirkstanti, bet ir ne visai sausa. Labiau tinka laidus vidutinio sunkumo priesmėlis ar lengvas priemolis, kurio PH yra ne mažesnis nei 5,5, taigi dirva turėtų būti pakankamai šarminga, nerūgšti.
Taigi, pagrindiniai dalykai, į kuriuos reiktų atkreipti dėmesį sodinant trešnes:
– parinkti tinkamą vietą – saulėtą užuovėją
– dirva turėtų būti šarminga, pralaidi, nerūgšti
– sodinti po kelis sodinukus (du ir daugiau), kad vyktų sklandus apvaisinimas

Avietės: kada geriausia sodinti?

Autorė: Jelena Voicechovska

Geriausias metas sodinti avietes, gervuoges ir kitus vaiskrūmius yra ruduo. Ypač tinkamas spalio mėnuo, kuomet pradeda gelsti pas jus augančių obelų lapai. Tačiau puikiai tiks ir ankstyvas pavasaris – kovas ir balandis, taip pat kuomet dar sodai nežydi ir obelys nepradėjusios savo vegetacijos. Vazone augintus augalus galima sodinti visu šiltuoju periodu nuo kovo iki lapkričio.
Renkantis avietes pirmiausia reiktų nusimatyti, kiek jūs norėtumėte jų pasodinti. Ar tai avietynas jūsų šeimai pavalgyti, ar norėtumėt jų daugiau ar mažiau. Visada verta prisiminti, kad derliaus surinkimas ir perdirbimas irgi yra didelė darbo dalis, todėl pravartu gerai susiplanuoti plotą ir pasodintų ūglių kiekį. Dažniausiai šeimai pavalgyti ir susirinkti užtenka 2,5×2,5 metro ploto, sodinant apie 20 aviečių ūglių. Geriausia pasirinkti skirtingas veisles ir veisles su skirtingu derėjimo periodu, kad kuo ilgiau turėtumėte uogų. Vasarinių aviečių geriau turėti mažiau nei remontantinių. Remontantinės avietės – tai vėlyvesnės avietės, kurios duoda kelis derlius, pradeda rugpjūčio mėnesį ir duoda uogas iki pat šalnų. Taigi, vasarinių aviečių siūlome rinktis mažiau, nes vasara toks metas, kada yra daug kitų uogų, atostogos ir ne visada yra randama laiko ir noro pasimėgauti avietėmis. Taip pat dėl įdomumo ir spalvų gausos pravartu rinktis ir kelis geltonų aviečių krūmus.
Jau susiplanavus vietą ir žinant kiekį, kurio reiktų, tuomet reikia pasirinkti sodinukus. Geriausia rinkti sodinukus jau su sumedėjusia apatine stiebo dalimi, gausiomis šaknimis, nukirptas (nes nenukirptos, su uogomis ir lapais, ypatingai, alina krūmą ir kitais metais jis gali būti nederantis, kol sustiprės šaknynas). Avietės geriausiai auga silpnai rūgščiame priesmėlyje. Kasmet po krūmais verta verta įterpti perpuvusio mėšlo arba durpių, gerai ir gausiai palaistoma. Dėl priežiūros verta įsiminti, kad remontantinių aviečių pirmamečiai ūgliai geriausiai ir gausiausiai dera, todėl po derėjimo būtų gerai senus ūglius nukirpti.
Taip pat verta atkreipti dėmesį į geltonąsias avietes. Jos yra auginamos ir prižiūrimos taip pat kaip ir raudonos. Jų kaip ir raudonųjų būna tiek vasarinių, tiek remontantinių veislių. Jos taip pat būna saldžios ir kiek rūgštokos, spalvos taip pat skiriasi nuo skaisčiai geltonų iki tamsesnių oranžinių.
Vasarinės avietės tiek raudonos, tiek geltonos sirpsta birželio pabaigoje ir liepą. Remontantinės ant apatinių antramečių ūglių negausias uogas sukrauna tuo pat metu kaip ir vasarinės, tačiau gausiai nokinti derlių pradeda ant pirmamečių ūglių apie rugpjūčio vidurį ir dera iki stipriųjų rudeninių šalnų.
Produktyviausi aviečių krūmai būna 8-10 metų (gali augti ir 25 metus, tačiau ne taip produktyviai). Taigi po 8-10 metų senus krūmus patariama pakeisti naujais ūgliais. Sodinti į kitą vietą, kadangi toje pačioje vietoje gali sunkiai augti ir sirgti. Parinkti vietą aviečių auginimui taip pat labai svarbu. Tai turėtų būti saulėta, gerai vėdinama vieta, drėgna, bet neužmirkstanti. Dažniausiai ir labiausiai paplitusios ir labiausiai tinkamos vietos yra prie tvorų ar sienų, taip ūgliams suteikiama užuovėja ir šiluma.