Obelų sodinimas ir auginimas

Autorė: Jelena Voicechovska

Obelis yra populiariausias vaismedis Lietuvos ir ne tik Lietuvos soduose 🙂 Obuolys yra mėgstamas visų: ir didelių ir mažų, tad būtų labai smagu gardžiuotis savo išaugintais, natūraliais obuoliukais, juolab, kad nereikia net ir sakyti, kad savo obuolių skonis būna visai kitoks nei pirktinių. Tad kaip pasisodinti ir išauginti obuolių?
Pirmiausia reiktų apsispręsti, kiek vietos turite ir kokios formos medžio norite. Jeigu turite mažai vietos, galite auginti kolonines arba nykštukines obelaites. Pastarosios tinka auginti netgi dideliuose vazonuose balkone arba terasoje, jeigu visai neturite vietos. O jau jeigu turite tinkamą sklypą, tuomet dažniausiai šeima sodina kelias obelis, derančias nuo pat vasaros iki spalio. Taigi, pagal ankstyvumą obelys yra skirstomos į: vasarines, rudenines ir žiemines.
Vasarinės obelaitės dera nuo liepos iki rugsėjo pradžios, rudeninės nuo rugpjūčio vidurio iki spalio, žieminės – nuo rugsėjo pabaigos iki lapkričio. Vasarinės veislės dažniausiai būna saldžios arba saldžiarūgštės, obuoliukai mažesni, vartojami skinti arba perdirbami, dažniausiai vasarinės obelaitės yra sandėliuojamos mažiau nei mėnuo, nes ilgiau tiesiog neišsilaiko, tad šeimai dažniausiai pilnai užtenka vienos ar dviejų sodinukų vasarinių obelaičių. Tuomet rudeniniai obuoliai jau gali būti sandėliuojami ilgiau – du ir daugiau mėnesių, tačiau irgi neišsilaiko per visą žiemą, tad daugiausiai galėtų būti sodinama žieminių obelaičių, kurias surinkus galima jomis mėgautis iki pat kitos vasaros. Tad šeimos norėdamos užveisti minimalų sodą, renkasi 1 vasarinę obelaitę, 1-2rudenines ir 2-3 žiemines, turėdami daugiau vietos galima proporcingai didinti tą sodinukų kiekį.
O jau veislių pasirinkimas yra milžiniškas, ir čia jau reiktų pasinagrinėti įdėmiau. Tad keli patarimai, renkantis obelų veisles sodinimui:
– perkant obuolius įsidėmėti perkamų obuolių veisles ir jas pasižymėti, kurios labiausiai patiko
– paklausti savęs ir namiškių, kas labiau patinka, ar saldesni ar rūgštesni obuoliai
– stengtis sodinti skirtingų veislių sodinukus, tokiu būdu plečiant maisto įvairovę (pvz. rinktis dvi žieminių obelų veisles, iš kurių viena veislė būtų žaliais/geltonais obuoliais, o kita skaisčiai raudona arba bordinė ir t.t.)
– pagalvoti apie galima būsimą derlių ir ką su juos darytumėt, ar suvalgytumėt patys, ar padalintumėt kitiems šeimų ūkiams, perdirbtumėt, darytumėt sultis ar sandėliuotumėt? Tad priklausomai nuo to, kokiu tikslu jums reikia obelų sodo, atitinkamai tiems tikslams ir rinktis veisles
– apsibrėžti, kiek prižiūrėtumėt sodą, ar reikia atsparesnių veislių, bet ne tokių skanių, ar vis tik norėtumėt labai skanios veislės, bet lepios?
Taigi, išsirinkus patinkančias veisles, reiktų pasiruošti duobes, geriau iš anksto, leidžiant joms „pakvėpuoti”, prisigerti oro, lietaus vandens ir t.t. Dažniausia sėklavaisius patariama sodinti vėlai rudenį arba anksti pavasarį, plikomis šaknimis. Gegužę per vasarą ir rugsėjį bei dalį spalio patariama sodinti sodinukus užaugintus vazonuose. Nederlingose dirvose patariama tik iš anksto ruošti duobes, priberti derlingos žemės, tuo tarpu derlingose dirvose užtenka iškasti didesnę duobę nei augalų šaknys ir užpilti žemėmis. Taip pat labai svarbu paremti sodinukus kuolais, nuo vėjo, ir dėl gražaus medžio formos formavimosi.
Laistymas. Labai svarbu yra laistymas tiek pasodinus, tiek pirmus kelis metus, kol sodinukas gerai įsitvirtins žemėje. Patariama ypač atkreipti dėmesį į laistymą sausose vietovėse, vasaros mėnesiais per sausrą. Laistyti geriausia ne šaltu vandeniu, o lauko temperatūros vandeniu vėlai vakare, kai nėra saulės arba anksti ryte, kai saulė dar nepakilus.
Tręšimas. Šiuo metu yra be galo daug trąšų, skirtų tiek mažiems sodinukams, tiek jau paaugusiems medžiams, tad reiktų rinktis trąšas ir tręšti atitinkamai pagal gamintojo nurodytas rekomendacijas ir kiekius.
Genėjimas. Labai svarbu ir genėjimas, yra labai daug teorijų, kaip būtų galima genėti obelaites, tačiau vis tik pagrindinės gairės būtų tokios, kad reiktų stengtis laikyti vieną viršūnę, iškirsti sausas ir pažeistas šakas, palaikyti medžio formą tokią, kad visoms šakoms užtektų saulės šviesos, lietaus ir būtų pralaidumas.
Taip pat būtų labai naudinga šalia obelaičių turėti pasodinus augalų pritraukiančių bites ir kitus vabzdžius maksimaliam apdulkinimui bei kenkėjų profilaktikai. Pavyzdžiui, pupinių šeimos augalų. Taip pat gerai yra šalia auginti azotofiksatorių, tokių kaip šaltalankiai arba žilakrūmiai.

Rudeninis tręšimas. Kada, kuo ir kaip tręšti vaismedžius ir vaiskrūmius?

Autorė: Jelena Voicechovska

Rudeninis tręšimas yra ne mažiau svarbus vaismedžiams ir vaiskrūmiams nei pavasarinis tręšimas. Taigi, kokias trąšas rinktis ir kuo tręšti sodą rudenį? Dažniausiai rudenį sodą tręšiame mineralinėmis trąšomis, kad per šaltąjį periodą, lyjant ir sningant mineralai po truputį tirptų ir pasiektų šaknis. Pirmiausia, tiek vaismedžiams ir vaiskrūmiams normaliam vystymuisi ir geram derėjimui reikia fosforo ir kalio mineralų. Taigi, reiktų rasti tokių trąšų, kurios būtų gausios fosforo ir kalio arba tręšti atskirai fosforu arba kaliu.

Fosforas yra svarbus vaismedžiams ir vaiskrūmiams tuo, kad dalyvauja angliavandenių apykaitoje. Trūkstant fosforo, augalai pasidengia tamsiai raudonomis ir tamsiai violetinėmis dėmėmis ( persiliejančiomis į rudumą), ūgliai ir lapai auga labai silpnai. Taip pat mažai fosforo gaunantys augalai krauna mažai pumpurų, pavasarį silpnai žydi ir mažai mezga. Dažnai būna, kad ir užsimezgę vaisiai nubyra. Gaudami daugiau fosforo sodo augalai greičiau subręsta, sutrumpėja jų vegetacijos periodas. Todėl tikrai patariame rudenį patręšti sodą fosforo trąšomis.

Labai svarbus yra ir kalis, nes trūkstant šio mikroelemento, sodo augalai pasidaro itin laibi, jiems trūksta mikroelementų, iš ko galėtų nokinti ir sirpinti uogas ir vaisius. Kalis tarpininkauja anglies dvideginio asimiliacijai ir angliavandenių judėjimui augale, todėl trūkstant šio mikroelemento, vaisiai ir uogos būna mažesnės, dera labai negausiai.

Kitas ne mažiau svarbus mikroelementas yra kalcis, ypač šis mikroelementas svarbus kaulavaisiams. Šis mikroelementas labiau atsakingas už baltyminę sintezę augaluose, todėl trūkstant šio elemento, augalų šaknys negali formuotis tinkamai. Ypač kalcis svarbus kaulavaisiams, nes jo dėka gali būti reguliuojamas dirvos PH, kadangi kaulavaisiai yra šarmingesnių dirvų gerbėjai.

Šie trys mikroelementai būtų pagrindiniai patręšti vaismedžius ir vaiskrūmius jūsų sode. Taip pat reiktų atskirti, kur galėtumėte dėti daugiau šių trąšų, o kur jų visai nereiktų. Todėl tokiems rūgščią dirvą mėgstantiems augalams kaip šilauogės, patartume naudoti atskiras, būtent jiems skirtas trąšas.

Taip pat šiuo metu prekyboje galite įsigyti trąšų, praturtintų ir kitais mikroelementais, tokiais kaip magnis, boras, siera, geležis ir kitais, kurie prie dviejų pagrindinių trąšų (fosforo ir kalio) augalams bus kaip geras papildas. Iš paminėtų mikroelementų ypač svarbus yra magnis, kuris yra sudedamoji chlorofilo dalis ir turi didelę reikšmę anglies dvideginio asimiliacijai.

Kiti mikroelementai, tokie kaip boras, cinkas, taip pat turi nemažą reikšmę sodo augalams ir vaismedžiams augti ir gausiai derėti. O jų pradeda trūkti, nes vaismedžiai ir sodo augalai toje pačioje vietoje auginami ilgesnį laiką, todėl paima šiuos elementus iš dirvos, o pakartotinai sunaudoti susikaupusių įvairiuose organuose šių elementų negali.

Kada? Kada būtų galima tręšti. Labai paprasta – visą rudenį ir netgi žiemos mėnesiais, jeigu jie yra šilti. Augalai auga vienoje vietoje ilgą periodą, kartais neduodant pailsėti žemei, ir vėl sodinami nauji, tad norint, kad augalai būtų sveiki ir gautų visų reikalingų mikroelementų, reikia juos tręšti nuolat.

Taigi, patartume pirkti trąšas, kurios jau yra suderintos ir sukomplektuotos jūsų sodui tręšti rudenį. Jos turi labai mažai azoto arba iš vis jo nėra, kas leidžia augalams gauti reikalingų mikroelementų, bet neskatinti jų vegetacijos žiemos periodu.

Rūpinkitės savo sodu ir lai jis jus džiugina geru derliumi ir sveikata!!! 🙂