Vaismedžių, ypač senų, kamienus, šakas dažnai dengia kerpės. Tai nėra parazituojantys organizmai. Jie maisto nevagia – angliarūgšties pasiima iš oro, o vandens ir jame ištirpusių mineralinių medžiagų gauna iš dumblių. Kerpių vystymuisi reikalinga drėgmė. Kai vandens trūksta, jos gali išdžiūti ir ištisus mėnesius, o kartais ir metus, nerodyti jokių gyvybės ženklų. Bet vos tik nukrenta ilgai lauktas lietus, kerpės bematant atsigauna ir suveša.
Šie organizmai gali iškęsti bet kokius šalčius. Nebaisūs joms ir karščiai. Apkerpėjusiais medžiais nėra ko džiaugtis ir dėl kitos priežasties – čia prieglobstį randa kai kurie žiemojantys kenkėjai, grybelinių ligų sporos, įvairios infekcijos.
Jei sodui ligos ir kenkėjai padaro daug žalos, reikėtų sunaikinti jų slėptuves, atsikratyti kerpių ir samanų. 200 g geležies sulfato ištirpinkite 5 l vandens ir, naudodami šepetį, nuvalykite kamienus.